Save jie vadina – geriausia, kas nutiko Lietuvai. Pastarosiomis dienomis to garsiai nesako. Nes rinkimai. Užuodžia, kad lietuviai nemėgsta nosis užrietusių, tai skuba prisigerinti. Gal kokį kartą kitą pavadins visus nuostabiais ir nepakartojamais. Bet jei patikėję saldžiais žodžiais žmonės vėl už tuos pačius pabalsuos, netruks išgirsti, kad po keturių metų galės išsirinkti kitus.
Save jie vadina – geriausia, kas nutiko Lietuvai. Pastarosiomis dienomis to garsiai nesako. Nes rinkimai. Užuodžia, kad lietuviai nemėgsta nosis užrietusių, tai skuba prisigerinti. Gal kokį kartą kitą pavadins visus nuostabiais ir nepakartojamais. Bet jei patikėję saldžiais žodžiais žmonės vėl už tuos pačius pabalsuos, netruks išgirsti, kad po keturių metų galės išsirinkti kitus.
Šie žodžiai ištarti ministrės pirmininkės I. Šimonytės lūpomis, yra dabartinio valdančiojo elito firminis ženklas. Jie net neslepia, kad pagal juos piliečių indėlis į demokratiją yra tik vienas – balsuoti rinkimuose. O po to – marš kiekvienas į savo narvelį. Nesvarbu – karantinas, ar ne.
Ir iš kur jiems tiek drąsos? Net Jungtinės Karalystės karalienė sau to neleido. Ji su pagarba kalbėdavo apie sunkiai dirbančius žmones (hard working people). Jau neminint premjerų, kurie pakalbėję panašiai kaip I. Šimonytė, savo politinei karjerai padėtų riebų tašką. Nereikėtų nė rinkimų, patys bendrapartiečiai sudorotų.
Bet Lietuvoje tinka. Ir jeigu I. Šimonytė ir šį kartą bus išrinkta vienmandatėje Vilniaus Antakalnio apygardoje, bus aišku, kiek demokratinės vertybės yra artimos ištikimiems konservatorių rinkėjams – tiems labiau išsilavinusiems ir su didesnėmis pajamomis.
Ir visgi, kas sukuria sąlygas taip įžūliai elgtis ir kartais laimėti? Atsakymas – manipuliacija žmonių pasitikėjimu.
Kiekviena manipuliacija susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – žmogaus kaip asmenybės ir jų vertybių bei tradicijų suniekinimas. Antroji – naujo „tikėjimo“ įdiegimas.
Suniekinimas pasireiškia pravardžiavimais išvadinant kitus kaimiečiais, prasčiokais, runkeliais, vatnikais. Kai žmonės atsiminę lietuvišką priežodį „kaip pavadinsi – nepagadinsi“ nustoja kreipti dėmesį, tada imamasi subtilesnių priemonių – įrodinėjama, kokie lietuviai atsilikę, jų mąstymas sovietiškas, prorusiškas ar dar kažkuo netikęs, kad ne taip balsuoja, ne tais tiki, ne taip mylisi, ne tą valgo, ne taip vaikus auklėja.
Sunku patikėti, kaip tokia nieko nesugebanti tauta išgyveno, į Sąjūdį susitelkė ir sovietų valdžia atsikratė. Ir kodėl jie, būdami tokie, kaip šiandien sakoma, sovietikai ir prorusiški, taip vieningai balsavo už Sąjūdžio kandidatus 1990 m. rinkimuose? Nebent patikėtum pasaka, kad didysis superherojus prof. V. Landsbergis sovietų valdžią pats vienas nuvertė ir visus į nepriklausomą Lietuvą nuvedė.
Suniekinimui naudojamos patyčios, o progreso idėjoms įdiegti pasitelkiami reklaminiai triukai. Įpratinę, ką valgyti ir kuo vilkėti, dabar pratina, kuo tikėti. Bet neužtenka gurklio malonumą išreiškiančių garsų, neužtenka šūkių „jamam“ , tad griebiamasi prieš nieką neatsakingų ekspertų išvadų ar feisbukinių apklausų, dėliojami nusipelniusių ir įtakingų sąrašai, mylimiausio, geriausio, labiausiai pasižymėjusio pseudorinkimai ir pan.
Tas nuolatinis galingų ir įtakingų išskaičiavimas reikalingas tik tam, kad žmonės įsidėmėtų vienas ar kitas pavardes ir įsikaltų galvon, į kieno žodžius įsiklausyti, o į kieno nekreipti dėmesio. Ir tada „išrinktieji“ tampa įrankiu skleidžiant madingas ideologijas. Nes natūralu, kad žmonėms norisi gairių, jiems reikia kuo nors pasikliauti. Ypač tiems, kurie suniekinti ir sužlugdyti. Ypač tiems, kas bijo būti išvadinti kaimiečiais, vatnikais ar iš akmens amžiaus.
Primena sovietmetį. Kadangi tėvai mane sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią, o mokytojai stebėdavo ir bažnyčioje buvusius pirmadienį išrikiavę prieš klasę jų tėvus vadino tamsiais ir neišsilavinusiais, o bendraklasiams liepdavo su prietarais tikinčiais nedraugauti. Argi neprimena šiandieninių „labiau išsilavinusių“ retorikos ir nuolatinio rodymo pirštais, kad tas buvo viename renginy su anuo, siekiant to paties, ko siekė ir sovietinių laikų mokytojai – kad niekas su į bažnyčią einančiais nedraugautų, kad tas, kuris galvoja kitaip negu dauguma, pasijustų izoliuotas.
Tas procesas vyksta jau porą dešimtmečių, bet ypač suintensyvėja valdant konservatoriams, kurie siekia skaldyti ir valdyti, suniekinti ir sužlugdyti, o paskui prifarširuoti „pažangių“ idėjų.
Beje, turėjimo ir turtėjimo mentalitetą valdantysis elitas skatina ne veltui. Tai todėl, kad turintis ir turtėjantis bijo netekti to, ką sukaupė, arba prarasti galimybes toliau krautis turtus, tad tampa nesunkiai valdomas. Nesakau, kad visi, yra tokių, kas materialų turtą ar nuopelnų ir pripažinimo suteiktą galią panaudoja tam, kad įvardintų į susinaikinimą vedančius dalykus ir bandytų tai keisti. Bet jų vienetai. Jie gundomi turtais ir valdžia, o jei nepasiduoda, tada juos bandoma palaužti. Kartais pavyksta.
Vienintelis troškimas, kurio valdantysis elitas vis dar nepajėgia pasiekti – tai teisė ir galia valdyti tautą nuotoliniu būdu: iš prabangaus viešbučio Dubajaus dangoraižyje ar iš vilos Graikijoje. Kad tie, kurių jie nekenčia, po kojomis nesipainiotų ir negadintų gražaus vaizdo už lango.
Tad ką daryti, kad Vyriausybė dirbtų ne savo viloms ar kelionėms privačiais lėktuvais, o Lietuvos žmonėms?
Pirma, nepasiduoti nuovyliui. Ateiti prie urnų su ryžtu balsuoti už kandidatus, kurie ketina suteikti žmonėms daugiau galių dalyvauti valstybės valdyme. Antra, rinktis tuos, kurie yra numatę paketą priemonių, kaip atgrasyti sau naudos siekiančius, t.y. taikyti asmeninę atsakomybę už netinkamus sprendimus ir dėl jų patirtus nuostolius bei griežtinti biudžeto išlaidų kontrolę. Ir trečia, išsirinktus kandidatus akylai stebėti visos kadencijos metu – ar neišdavė pažadų, ar nepiktnaudžiauja savo kaip išrinktojo padėtimi.
Tik drauge dirbant pavyks pasiekti, kad demokratijos ir nepriklausomybės vaisiais galėtų naudotis visi, ne vien valdžios viršūnėlės ir jų pataikūnai.
