Atrodo, savaime suprantama. Tačiau, kai prieš du metus Lietuvoje buvo pradėta darbo migracijos liberalizavimo politika, šis klausimas sąmoningai buvo apeitas. Kodėl?
Pirma, dėl darbuotojų darbdaviams tenka konkuruoti su kitomis Vakarų Europos šalimis.
Antra, lietuvių kalbą išmokti yra kur kas sunkiau, negu ar kitą kalbą (kuria, tikėtina, jau kalba norintis į ES atvykti trečiųjų šalių pilietis). Trečia, tai papildomi kaštai darbdaviui.
Todėl pataikaujant darbdavių atstovams, kalbos mokėjimo atžvilgiu buvo pasirinktas minkštasis variantas, leidžiantis į Lietuvą įvežti užsienietį ir jį įdarbinti nemokant lietuvių kalbos, su sąlyga, jog jis ją išmoks per 6 mėnesius nuo darbo pradžios.
O štai kitose Vakarų Europos šalyse yra kitaip. Pabandyk gauti darbą Lenkijoje nemokėdamas lenkų kalbos. Niekaip. Net ta pati Vokietija, pasižyminti itin liberalia darbo migracijos politika, reikalauja, jog į šią šalį atvykstantis darbuotojas turi mokėti vokiečių kalbą. Nemoki, negali dirbti. Taškas.
Galima daug šnekėti apie tai, kodėl ši politika yra ydinga. Jau pradėjęs dirbti darbuotojas bus kur kas mažiau motyvuotas išmokti kalbą, nei tas, iš kurio reikalaujama ją išmokti kaip sąlygą gauti darbą. Čia kaip su saldainiu vaikui: jei duosi jį iš anksto, jis pietų nebevalgys.
Puikiai žinoma, jog kalbos mokėjimas yra pirminė ir pagrindinė integracijos į kiekvieną visuomenę prielaida. Jis leidžia suprasti ir perimti priimančios visuomėnės vertybes ir atveria galimybę tapti jos dalimi. Nemokėdamas lietuvių kalbos, užsienietis izoliuosis ir užsidarys savo kultūriniame gete. Viso to pasekmės gali būti labai liūdnos.
Jei užsienietis nemoka lietuvių kalbos, tai didina ir valstybės institucijų admnistracinę naštą. Paprastas pavyzdys: užsieniečiui darbuotojui reikia sutvarkyti reikalus SODROJE. Kalbos jis nemoka. Kaip tada jam suteikti paslaugą? Samdyti vertėją? Pirkti planšetes, kad būtų galima išversti per Google translate vertėją, kaip padarė Šiaulių skyrius?
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas pasakojo, jog su jų turimais personalo resursais neįmanoma patikrinti, ar visi darbdaviai tinkamai įgyvendina pareigą užtikrinti pareigą, jog jų įdarbintas užsienietis išmoktų lietuvių kalbą. O jei jos ir neįgyvendins, bauda yra simbolinė – vos 200 Eurų.
Pagal darbar galiojantį teisinį reguliavimą, darbdavys gali kas pusmetį keisti darbuotojus ir taip metai iš metų Lietuvoje neteikti paslaugų lietuvių kalba. Vienas atvejis Vilniuje. Patikrintas baltarusių baras. Nustatyta, jog darbuotojai nemoka lietuvių kalbos. Įpareigota išmokti arba nutraukti darbo santykius. Paskutinę termino dieną darbuotojai padeda ant stalo pareiškimus apie išėjimą iš darbo.
Todėl kitą savaitę Seime svarstomos Valstybinės kalbos įstatymo pataisos, kuriomis siūloma įpareigoti darbdavius, kurie tiesiogiai teikia paslaugas ar parduoda prekes gyventojams, aptarnauti juos valstybine lietuvių kalba, neduos reikiamo efekto.
Kol neatsiras reikalavimas, jog norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje darbo pagrindu (LGL) reikia turėti ne tik tinkamą kvalifikaciją ir darbo patirtį, bet ir mokėti LIETUVIŲ KALBĄ (pagal tai profesijai reiklaujamą kalbos mokėjimo lygį), tol tokie valdančiųjų pasiūlymai bus ne kas kita kaip figa gėdai pridengti.
ES teisė sako: reikalavimas mokėti nacionalinę kalbą yra teisėtas, jei šios žinios svarbios norint vykdyti profesinę veiklą. Tačiau kalbų reikalavimai negali būti griežtesni negu tai, kas objektyviai būtina norint vykdyti profesinę veiklą.
Šiuo klausimu mūsų valstybei ir jos institucijoms reikia turėti truputėlį daugiau orumo. Nepataikauti nepagrįstiems darbdavių interesams nacionalinio saugumo sąskaita. Neprisiimti atsakomybės, kuri teisėtai priklauso darbdaviui, nedidinti administracinės naštos valstybės institucijoms.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo rinkimų programoje yra įsiparegojusi stabdyti ydingą imigracijos politiką, o taip pat stiprinti valstybinės lietuvių kalbos statusą ir jos reikšmę pilietinėje visuomenėje. Vienas iš svarbių užduočių – teisėtas reikalavimas, jog į Lietuvą tvykstantys dirbti užsieniečiai ne deklaratyviai, o realiai mokėtų valstybinę lietuvių kalbą.
P.S. Taip pat būtina koreguoti Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos apraše taikomą išlygą užsieniečiams, kuriems yra suteikta laikinoji apsauga. Dabar numatyta, jog jie net tris metus gali dirbti nemokėdami kalbos. Mano įsitikinimu, tai neproporcingas reikalavimas, kurį būtina trumpinti iki vienerių metų.
