Biografija
Giedros vaikystės vasaras su broliu leisdavome tarp Nidos ar Šventosios kopų, šaltąjį periodą su draugais sukdavomės Vilniaus Naujamiesčio kiemuose, kartais traukdavome į Kauną, pas senelius. Žinoma, turėjome ir pareigų, ypač vasarą ir rudenį Antavilių ir Balsių soduose. Daržų ravėjimas ar serbentų rinkimas dabar kelia šypseną, o tuomet piktai burbėdavau nusisukęs, kad niekas nenugirstų.
Labai anksti pradėjau dainuoti. Tėveliai pastebėjo polinkį į poeziją ir muziką. Būdavo, atsisėdu prie plokštelių grotuvo ir klausausi „Molio Motiejuko“ ar „Vilko ir lapės pasakų“, o paskui įstrigusius ištisus pasakojimus atmintinai beriu Mamytei, besisukančiai virtuvėje. Į chorą priimdavo nuo 6-erių, o aš dainavimo „Ąžuoliuke“ istoriją pradėjau vos sulaukęs penkerių. Tuomet ir užsisuko laiko karuselė: vidurinė mokykla, „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla, choras, vakarais iki sutemų – žaidimai kieme, krepšinis, o paaugus – lauko tenisas. Prie namų darbų daug neužsisėdėdavau, stengdavausi užduotis atlikti klasėje ar per pertraukas. Bet nuo fortepijono užduočių išsisukti būdavo sunku – klasėje Bacho ar Mocarto „neišzulinsi“, o neišmokus raudonuoti prieš mokytoją – baisi gėda. O kur dar papildomos repeticijos ir koncertai – kelionės po visą Lietuvą ir sovietines respublikas.
Tėvelių „eksperimentai“ tęsėsi. Pamatę skelbimą nuvedė mane į atranką režisieriaus Algirdo Aramino vaikiškam vaidybiniam filmui. Pafotografavo, pafilmavo, kažką turėjau pasakyti ir padeklamuoti. Priėmė – taip paprastai, be jokių pažinčių. Vaidybinį filmą „Traukinys į Bulzibarą“ keitė to paties režisieriaus filmas „Geležinė princesė“. Mano vaidybinė „karjera“ persikėlė į filmų garsinimo Lietuvos kino studijos padalinį Žvėryno mikrorajone. Lietuviškai įgarsinau dešimtis animacinių ir keletą meninių filmų vaikams. Už tai dar ir pinigus mokėjo! Nusipirkau spalvotą televizorių. Savo aplinkoje buvau vienintelis keturiolikmetis, kambary turintis nuosavą „Šilelį“.
Dešimtoje klasėje atsitiktinai susipažinau su ką tik iš sovietinių lagerių į Lietuvą grįžusiu garsiu disidentu Viktoru Petkum. Jis supažindino su savo bendraminčiais, krikščioniškų pažiūrų, be jokio apsimetimo mylinčiais Tėvynę žmonėmis. Ši bendrystė su Viktoru peraugo į abipusę pagalbą – aš padėjau rašyti Lietuvos Helsinkio grupės raštus, o Viktoras patardavo ir duodavo tuomet Lietuvoje itin retų, užsienyje leistų knygų, kurios praversdavo lietuvių literatūros rašiniams rašyti. Netrukus iš JAV grįžęs Kazys Bobelis kartu su Viktoru Petkum įkūrė neparlamentinę Krikščionių demokratų sąjungą, į kurios veiklą įsitraukė nemažas mūsų būrys. 2000 m. Saudargo krikdemams nepatekus į Seimą, nuolat energija kunkuliuojantis Kazys Bobelis ir Viktoras Petkus sutiko jungtis su Saudargo partija. 2001 m., susijungus Bobelio krikščionių sąjungai ir Saudargo krikščionių partijai, gimė Lietuvos krikščionys demokratai. Tapau šios partijos valdybos vicepirmininku, jungtinėje partijoje atstovaudamas Bobelio sąjungai. Jungtinė veikla davė rezultatų: 2006-ieji rodė, kad po 2008 m. Seimo rinkimų jungtiniai krikdemai galės didžiuotis rimta frakcija Seime. Tačiau prasidėjo didžiulis spaudimas vienytis su konservatoriais: jiems buvo naudinga stiprinti savo pajėgas su atgimstančiais krikščionimis demokratais. Tiek partijos valdyboje, tiek taryboje griežtai priešinausi šiam susijungimui, tačiau konservatorių jėgos ir įtaka Saudargo krikdemuose buvo daug didesni, jie puikiai išnaudojo „politinės prekybos“ metodus, siūlydami ateities postus kertiniams krikdemų lyderiams. 2006 m. pabaigoje visuotiniame krikdemų susirinkime dauguma krikščionių narių priėmė sprendimą jungtis su konservatoriais. Nepadėjo jokie mano argumentai, išsakyti nuo scenos. Tai buvo paskutinė mano, kaip politiko, diena – nutraukiau visus ryšius su šia politine jėga ir su politika apskritai. Žinoma, pykau, kad su mumis buvo taip gudriai susidorota.
Vis dėlto visos gyvenimo profesinės ar visuomeninės patirtys dažniausiai yra į gera. Profesiniai pralaimėjimai ar praradimai tarsi Dievo ranka ar slaptas likimo vingis mums yra vertingos pamokos, suteikiančios neįkainojamos patirties, parodančios naują kelią. Visą darbo laiką skyriau mokslinei ir pedagoginei veiklai Mykolo Romerio universitete, tobulinau teisininko įgūdžius, dirbdamas advokatu. Rašiau mokslinius straipsnius, monografijas ir vadovėlius. Lankiausi užsienio universitetuose dėstydamas ir studijuodamas – nepakartojami prisiminimai iš studijų Oksforde, Didžiojoje Britanijoje. Dar 2002-aisiais buvau apsigynęs teisės mokslų daktaro disertaciją, netrukus tapau docentu, atlikau habilitacinę procedūrą ir pradėjau eiti profesoriaus pareigas. Teismuose atstovavau išimtinai civilinėse bylose, turėdamas aiškią specializacijos kryptį – vartotojų teisių apsauga, komercinė ir sutarčių teisė bei Europos Sąjungos teisė.
Atsitraukęs nuo politinės veiklos daugiau laiko galėjau skirti šeimai, kurią sukūriau su iš Alytaus kilusia Lina. Buvome ką tik susilaukę pirmosios dukrytės. Gyvenome mano Tėvelio statytame sodo name, kurį su Lina rekonstravome, paversdami gyvenamuoju. Vakarais sekdavau pasakas – sukūriau visą serialą, o mūsų mažoji neužsnūsdavo neišklausiusi dar vienos serijos. Po trejų metų mūsų šeimą papildė sūnus, o dar po kelerių džiaugėmės dar viena dukryte. Ryte penkiese vykdami iš miesto pakraščio į darbus, darželius ir mokyklas glaudėmės automobilyje, keikdami automobilių spūstis, bet spėdami automobilyje papusryčiauti.
Per žiemos atostogas mėgavomės kalnų slidinėjimu, pavasarį ar rudenį kartais pavykdavo ištrūkti į kokį nors šiltą pasaulio vietą, o vasarą gaivinomės Molėtų ar Švenčionių rajono ežeruose, Baltijos pajūry.
Vis dėlto visuomeninė veikla toliau traukė. Netrukus tapau Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Teisės komiteto pirmininku. Taip aplankiau kone visus Lietuvos universitetus, nuolat vertindamas Lietuvos aukštojo mokslo iššūkius ir siūlydamas Lietuvos universitetų rektoriams, kaip juos spręsti. Įsitraukiau į Lietuvos teisininkų draugijos veiklą ir tapau jos pirmininku. O 2014 m., likus kelioms dienoms iki rinkimų apsisprendęs juose dalyvauti, visuotiniame visų advokatų susirinkime buvau išrinktas Lietuvos Advokatų tarybos pirmininku. Advokatūra – nevalstybinė advokatų asociacija, kurios veikla finansuojama išimtinai advokatų lėšomis. Iki tol aktyviai teisininkų savivaldos veikloje nedalyvavau (kelias kadencijas kaip egzaminų komisijos narys tikrinau būsimųjų notarų ir advokatų gebėjimus), todėl pirmininko pareigos buvo tikras iššūkis, juolab kad tais metais, kai buvau išrinktas pirmininku, advokatų ir advokatūros savivaldos vadovybės susipriešinimas buvo pasiekęs viršūnę – visuotiniame susirinkime advokatai net atsisakė patvirtinti Advokatūros finansinę sąmatą, lyg sufleruodami, kad Advokatūra, kaip organizacija, advokatams nebereikalinga. Subūrus puikią komandą pavyko atkurti advokatų pasitikėjimą savo profesine organizacija. Lietuvoje advokatūra pradėjo atidžiau prižiūrėti advokatų etiką, tačiau kartu kūrė pridėtinę vertę advokatams, teikdama paslaugas ir pagalbą. 2018 m. antrajai ir paskutinei kadencijai buvau perrinktas daugiau kaip 80 procentų advokatų balsų dauguma. Mane pastebėjo ir užsienio partneriai: ėjau ne tik Tarptautinės advokatų asociacijos ir Europos Sąjungos advokatūrų ir teisinių bendrijų tarybos Lietuvos delegacijos vadovo pareigas, netrukus tapau paties svarbiausio Europos Sąjungos advokatūrų ir teisinių bendrijų tarybos finansų komiteto nariu, į Lietuvą pavyko prisikviesti prestižiškiausią – Tarptautinės advokatūrų asociacijos vadovų metinę konferenciją.
Bėgantis antrosios kadencijos laikas vertė galvoti apie ateities profesinį kelią. Vildamasis tęsti pirmininkavimo laikotarpiu užleistą atstovavimo teismuose ir konsultacinį teisininko darbą, suvokiau ekonomikos ir finansų žinių trūkumą. 2020 m. įstojau į vadovų verslo vadybos studijas Stokholmo ekonomikos universitete, Rygos padalinyje. Atrodytų, antrosios ir paskutinės kadencijos pabaigoje ramiai gyvenk ir džiaukis, o man ir vėl prireikė iššūkių bei rimto krūvio. Dienomis vadovavau advokatūrai, vakarais ir savaitgaliais krimtau ekonomikos ir finansų mokslus universitete. Laimė, pirmieji studijų metai buvo „pandeminiai“ – beveik visos studijos – nuotolinės, todėl pavyko išvengti nuolatinių kelionių ir sutaupyti laiko. Dar spėdavau parašyti straipsnį žiniasklaidai ar į feisbuką – vis labiau traukiantis tikrajai kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės laisvei bei augant valstybės kontrolei, negalėdavau susilaikyti nuo komentarų. Paskutinį egzaminą išlaikiau 2023 m. vasarą, po studijų modulių Afrikoje, Indijoje ir Singapūre. Nepavyko net atsipūsti, nes grįžęs į Lietuvą turėjau susitikti su daugybe mane palaikančių žmonių, kurie negalėjo ir nenorėjo taikstytis su netvarka šalyje ir visuomenės susipriešinimu, su bendraminčiais, kurie netrukus tapo draugais. Jie mane įtikino, kad turiu imtis iniciatyvos, o aš tikiu, kad galiu jų viltis paversti realybe. 2023 m. rudenį apsisprendžiau kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus.
